daily life

Per lygiai septynias paras nuo to ryto, kai pabudau ir netikėtai suvokiau kažkokiu būdu prisikėlusi iš numirusiųjų, mano gyvenimas ėmė panašėti į viziją to, kurį įsivaizdavau, tačiau kurio taip ir nepatyriau, kai Tristanas mane pavertė.. na, patys žinot. Matot, reikalas tas, kad beveik iš karto po to, kai mudu sumušėm Siuzę, Railis įtaisė mane į tą mielą butuką, kuriame pragyvenau keletą mėnesių iki tos nelaimingos balandžio trečiosios , kai nešiau kudašių, o tuomet prasidėjo visos mano bėdos. Anksčiau taip ir negavau patirti daugiau nei poros naktų Railio lovoje, vakarojant kartu su Džimiu ir Agnes, nesveikai apsidžiaugusiais, kad pagaliau atgavau sveiką protą, nes, pasirodo, keletą mėnesių, bent jau kaip jie spėjo, iki Railiui mane surandant Amandos galioje Tunise, buvau kažkokioj keistoj amnezijoj, kas sąlygojo, jog visiškai neatsiminiau, kas tokia esu. Taip pat svetimi buvo man jaukūs pasisėdėjimai su Henriu, mano motina ir jos ketverių metų sūnumi Zaku prie vakarienės stalo senuosiuose mano namuose - lofte, kur atsikrausčius iš to mažyčio miesteliūkščio Arizonoj , viskas ir prasidėjo. Visa istorija su Railiu, turiu galvoje.

Taigi viskas buvo kaip ir ganėtinai smagu - jūs tik pagalvokit, gyvenu savo vaikino namuose ( nors po poros dienų vėl laukė perkraustymas į naują Railio neišsenkamų finansinių išteklių dėka išnuomotą butuką), su savo mylima Agnes, žaviuoju Džimiu, beveik kasdien matausi su dievinamu patėviu Henriu ir mylima mama, bei jos keistu vaiku. Tobula.

Ach, tiesa, vaikas. Sunkiausia visam šitam puikiam paveiksle buvo susitaikyti su tuo, kad mirusi praleidau bene penkerius metus. Penkerius sumautus metus kažkokioj sumautoj cukrinių avinėlių karalystėj, kurios net atsimint nesugebėjau. Vienas velnias žinojo, kada aš iš tikrųjų pabudau iš sumauto letargo miego, į kurį nugrimzdau po žavaus nuotykio su Aleksu, apie kurį, beje, jokių žinių taip ir nebuvo gauta - po mūsų susirėmimo jis dingo kaip į vandenį. Vienas Dievas težinojo, kam manęs prisireikė Amandai ir kiek laiko aš praleidau su ta sumauta amnezija.

Taip pat liūdna buvo ir todėl, kad per sumautas septynias dienas taip ir nepamačiau Tristano. Na, po to karto, kai jis pareiškė esąs visiškai sutrikęs ir kaip viesulas išlėkė iš namų.

Railis, aišku, ne visuomet buvo saldaininis princas ar svajonių vaikinas, pabarstytas cukraus pudra. Žinoma, jis vis dar nebuvo pamiršęs mano nuotykio prieš.. taip, penkerius metus, kai nešiau kudašių į Europą kartu su Tristanu ir dar nėščia, ir galbūt jam vis dar buvo skaudu. Galbūt jis tiesiog niekad nebuvo pasiryžęs su kiekvienu mano kaprizu taikstytis vaikinas ( šitą dalį, tiesa, aš gebėjau primiršti). Vien po audringo pasisveikinimo su išsiilgtu Tristanu vargau bene šešias valandas, kad tas prakalbėtų. Kiekvieną kartą Henriui, Agnes ar bet kam kitam netyčia užsiminus apie Tristaną, Railio akys imdavo svaidyti žaibus ir jis globėjiškiau suspausdavo mano ranką savojoje ar apkabindavo per pečius.

Kažkaip savo menkų proto galių dėka sugebėjau primesti, kad dabar broliukų santykiai buvo bent trigubai šaltesni netgi nei mūsų trijų istorijos pradžioje, kas buvo ganėtinai neįtikėtina.

Kaip ten bebūtų, laiko veltui negaišau - per septynias dienas sugebėjau išsiaiškinti šį tą apie savo išsiilgtą brolį Džeksoną - jis dabar mokėsi Kalifornijoje, visai pamiršęs ‘benkartus’, kuriais aš ir Aleksas apsimetėme, norėdami prieiti prie mano mamos. Baisiai užsikepiau jį pamatyti, tačiau vos apie tai užsiminus garsiai, visi prie stalo per šeimyninę vakarienę buvę žmonės užprotestavo.

- Pirma,- tvirtino Henris,- jis nepamena, kad turėjo seserį, jis nepamena nieko iš tų traumuojančių patirčių su Siuze-Sara, taip ir palik. Taip bus geriau.

- Antra, kas tau garantuoja, kad jis, net jeigu ir pamiršęs tave, nedirba išvien su Aleksu? Turiu galvoj, jis buvo Siuzės parankinis. Gal dabar jis bendrauja su Aleksu? Tik įsivaizduok, pasirodydama Džeksonui tu nusiųstum žinią tam, trokštančiam keršto, kad esi gyva. Pastatytum save į nenormaliai net tau pavojingą padėtį,- protino Railis.

- Trečia, kas pasikeis nuo to, kad pamatysi jį? Maniau, jau susitaikei su mintimi, kad jo tavo gyvenime nebėra?- įsiterpė Agnes.

- Jūs negalit reikalauti, kad nepasitikėčiau savo tikru.. na, beveik tikru, žiūrint į kraują,- priekaištingai žvilgtelėjau į mamą, kuri sugebėjo įsitaisyti tris vaikus nuo trijų skirtingų vyrų, iš kurių vienas, geriausiu atveju, buvo normalus,- broliu. Siuzė jį užkerėjo, dėl Dievo meilės. Negalim dėti juodos dėmės ant jo biografijos vien dėl to, kad jis pasitaikė puikiu įrankiu psichei vampyrei,- užsiputojau, akimis varstydama už stalo sėdinčius žmones ir ieškodama pritarimo.

- Aš visai palaikau Frėją,- pagaliau pareiškė Džimis,- tai juk normalu. Ji turi jus visus čia. Nieko keisto, kad nori pamatyti savo brolį, kurį taip seniai matė. Jei aš turėčiau šeimą, manau, elgčiausi taip pat,- gūžtelėjo petimi.

- Tu turi trisdešimt septynis proproanūkius, kiek žinau, nuo savo vaikingų septynių brolių,- papriekaištavo Agnes.

- Proproanūkiai truputį mažiau rimta, nei tikras.. na, beveik, brolis, sutik,- paskersakiavo į mielai besiglaudžiančią jam prie šono blondinę Džimis.

Visi, palaikantys Henrio pusę pervertė akis. Tik mama tylėjo, įsmeigusi akis kažkur į grindis netoli durų.

Aš nutylėjau ir tiesiog pakėliau taurę,sklidiną (kokį septintą kartą tą vakarą) balto vyno, link lūpų. Visgi galvoje rezgėsi planas. Visi, kurie Frėją Aleksander pažinojo, turėjo numanyti, kad aš nesileisiu paprotinama kažkokių nelogiškų ir labai subjektyvių argumentų, ir vis tiek darysiu, ką sumąsčiusi. Visgi pasirodė, kad ne taip jie mane ir pažinojo. Niekam, na, nebent išskyrus Džimiui, kuris varstė mane draugiškai pašaipiais žvilgsniais, nesusišvietė, kad mano galvoje jau verda planas.

Taigi.

Kitą vakarą po tos nelinksmos vakarienės užsimaniau apžiūrėti savo naująjį butuką ir nuspręsti, kokių apdailos detalių jame norėsiu. Aišku, man priklausė tik noro apžiūrėti dalis. Visa kita šovė Railiui. Jis tiesiog primygtinai troško įrengti man kuo patogiausią butą. Keista, turint galvoje, kad norėjo gyventi atskirai nuo manęs.

Pripažinsiu, buto nuomojimo istorija truputį priminė kitos, nelabai nusisekusios, istorijos pradžią prieš keletą metų. Kaip ten bebūtų, rodos, mano milijardo pažadų tada ir dabar, kad niekad nebeišduosiu jo dėl jo blogojo broliuko, užteko tiek, kad Railis pasitikėtų manimi ir nebebijotų apgyvendinti manęs vienos.

Nors man kažkodėl ėmė rodytis, kad Railis tą butą ruošė ne tik man, bet ir savo atsikraustymui. Kas turėjo savų pliusų. Kaip ir minusų.

Pirmųjų, visgi, turbūt buvo kiek daugiau.

Visą sekančią dieną praleidom nepailsdami lakstydami po IKEA ir ieškodami įvairių baldų, interjero akcentų ir panašiai. Aš itin susižavėjau galimybe išrinkti užuolaidas ir kilimėlius, vazonus, vazas ir gėles, staltieses, stalo įrankius ir puodelius bei lėkštes, tuo automatiškai palikdama baldų reikalą Railio skoniui.

Gal kartais pernelyg senamadiškam, bet, iš esmės,geram ( ir labai brangiam) skoniui.

Vakare sėdėjome naujajame baltomis sienomis ir vis dar praktiškai tuščiame bute, į kurį baldai turėjo būti pristatyti kitą popietę, ir stebeilijom pro langą į gatvę, užpiltą automobilių srauto.

- Manau, pernakvosiu čia,- pareiškiau Railiui, tingiai pasiražydama.

- Kodėl? Nori, kad pasilikčiau ir aš?- iš karto sunerimo.

- Ne, tikrai. Jei atvirai, praėjusi savaitė mane nežmoniškai išvargino. Pasiutiškai norėčiau nors keletą valandų pabūti viena. Be to, tau reikia pamedžiot. Nemanyk, kad suklydau interpretuodama mūsų paskutinį bučinį. Jis truko gal dešimt sekundžių ir tu buvai velnioniškai įsitempęs. Sakyk, jei tau sunku pakęst mano kvapą, kartais būnu labai savanaudiška. Kai užpuola hormonai, turiu galvoj,- prunkštelėjau pati iš savęs.

- Ne, viskas gerai. Tačiau tu teisi, pamedžioti būtų ne pro šalį,- sutiko Railis ir ėmė keltis nuo šildomų grindų. Tiesa, dabar buvo sausio pradžia ir labai vėsu. Net Niujorke.

- Myliu tave,- pareiškiau jam, pakšteldama į žandikaulį, kad nesukelčiau pagundų, ir pastumdama pro duris.

- Myliu tave taip pat,- atsakė ir pradingo tamsioje laiptinėje.

Pagaliau po pragariškos savaitės, kai aplink visuomet buvo bent vienas kalbantis (neapsiverčia liežuvis sakyt ‘gyvas’) žmogus, buvau viena. Ausis užplūdo palaiminga tyla ir lengviau atsikvėpiau, apsidairydama milžiniškoje ir labai tuščioje erdvėje.

Įsitaisiau prie sienos ir atsirėmiau į žemą prancūziško lango palangę. Priglaudžiau pakaušį prie vėsaus metalo ar panašios medžiagos ir giliai atsidusau.

Kaip ištaikyt momentą aplankyti Džeksonui? Ko gero, dar teks savaitėlę palūkėt, kol Railis ims manim pasitikėt ir apsipras su mintim, kad aš sveika, gyva ir nereikia manęs kontroliuot kiaurą parą.

Plačiai nusižiovavau ir užsimerkiau. Pabandžiau nuvyti šonan visas mintis, kas pavykdavo, kai buvau vampyrė. Nors mano nepatvari, kvaila, žmogiška atmintis galėjo ir klysti.

O jei jau kalbam apie žmogiškumą.. Aš juk dabar žmogus, tiesa? Turiu galvoj, jei aš miriau tada, ir Džeimis turėjo mirt, tiesa? Tai mane paverstų nebe Saugotoja, o paprastu žmogumi. Ar .. ne?

Išgirdau trinktelint duris ir pasigailėjau, kad jų neužrakinau išėjus Railiui. Pakilau iš vietos kaip koks sumautas vijurkas ir jau buvau beskubanti į prieškambarį tramdyti įsilaužėlio, kai prieš mane išdygo tik savo rasei būdingu greičiu čia atlėkęs žavumo įsikūnijimas.

Susiraukiau, netikėdama savo akimis.

- Pirma, kaip čia atsiradai?- paklausiau, braukdama pirštu per išsiilgtus tamsius plaukus.

- Antra, kur buvai dingęs,- pasiteiravau visai neklausiama intonacija, baksteldama pirštu taisyklingą nosį vyro, stovinčio kaip statula, priešais mane.

- Trečia, ką, po paraliais, reiškė tavo pareiškimas prieš išsiskubinant iš kambario tada?- panorau sužinoti, neatitraukdama akių nuo jo žalių veizolų.

- Ketvirta, kas per nesąmoningas pasisveikinimas tai buvo? Aš įsižeidžiau. Mes nesimatėm šitiek laiko,- sumurmėjau patempusi lūpą.

Tristanas nusišypsojo vilkiška šypsena, nepaliečiančia akių.

- Pirma, antra, trečia, ketvirta, aš tavęs pasiilgau. Tavo nenormalių, nepagrįstų, be proto kvailų klausimų ir beprasmio čiauškėjimo. Kurio, beje, negirdėjau jau labai labai seniai. Dar prieš mums išlekiant į Europą,- pareiškė Tristanas.

- Tu per daug kalbi,- pastebėjau nusišypsodama.

- Turiu kada nors atsigriebt,- sumurmėjo, priglausdamas mane prie savęs. Nosim įsikniaubė į mano kaklą ir įkvėpė iš visų savo oro nereikalaujančių plaučių.

- Tu mane trikdai. Rimtai,- pasakiau tiesą, apsivydama rankomis jo liemenį.

- Mhm,- sumurmėjo manęs nepaleisdamas.

- Jei Railis sužinotų, kad tu dabar čia ir kad mane taip apkabinai, mudu abu žūtumėm,- iškvėpiau jam į kaklą, net neketindama paleisti.

- Aha,- vėl pritarė.

- Beje, kada tu.. atsibudai? Jei jau kalbėsim apie tą visą mirties reikalą.

- Maždaug du mėnesiai po to, kai tai įvyko,- nenoromis atsakė, vis dar glausdamas mane prie savęs ir nerodydamas nei menkiausio ženklo, kad ruošiasi paleisti. Nesiskundžiau. Taip stovėti jo glėbyje buvo geriausia, kas man nutiko per praėjusią savaitę.

- Nesąmonė. Ir tu vampyras. Vis dar. O aš žmogus. Vėl,- pasiskundžiau, patrindama jo kaklą savo nosimi.

- Taip man patinka kur kas labiau.

- Na, nenoriu priminti, bet tu ir buvai tas, kuris mane iš žmogiškumo išplėšė pirmoj vietoj.

- Nesusivaldžiau. Juk žinai. Man labiau patikai minkšta ir kvėpuojanti. Ir kvepianti..

- Tristanai,- suurzgiau,- pasiilgau tavo sumautos šiknos.

- Mghjjjkmn..- sumurmėjo manęs nepaleisdamas.

- Man sunku kvėpuot.

- Aha. Kada leki pas Džeksoną?

- Ką?- net atšlijau nuo tokio netikėto klausimo.

- Nejaugi nenori pamatyt savo brolio?

- Na taip, aš kaip tik ruošiuosi pas jį važiuot.. Bet. Vau. Iš kur žinai?

- Aš tave pažįstu,- konstatavo.

- Tik, jei įmanoma, norėčiau vykti be tavęs. Nenoriu vėl pykdyt Railio,- nedrąsiai pratariau.

- Aiškus daiktas. Laura man nė neleistų dingt tokiam ilgam laikui. Ne tai, kad su mano greičiu tai būtų ilgas laikas, bet.. na, esmė aiški.

- Kas ta Laura?- pasidomėjau, uosdama jo sumautai nerealų kvapą.

- Taigi ta Laura. Tavo Laura. Mano Laura.

- Ar turi galvoj LAURĄ? Mano buvusią draugę?

- Aha, ją..

- Ką tai turėtų reikšt?

- Na, aš ją padariau .. pati žinai kuo. Prieš porą metų.

- Rimtai? Ar ji žino ką nors apie mane?

- Ne. Ne tai, kad būtų domėjusis..- sumurmėjo vėl.

- Gerai.

- Tu tokia savanaudiška, žinojai?- pasiteiravo.

- Aha. Nes noriu jūsų abiejų sau.

- Lauros ir manęs?

- Tavęs ir Railio.

Tristanas pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.

Kažkas jo žvilgsny buvo tokio įdomaus. Neįprasto. Kažkokios jausmų užuominos ar užuomazgos.. Žodžiu, mane tas žvilgsnis neramino.

- Tu tikrai baisi savanaudė,- pasakė.

- Žinau. Žinau,- pritariau. Lyg pati to nežinočiau. Buvau apie tai svarsčiusi milijoną kartų. Vien per praėjusią savaitę. Aš BUVAU savanaudė. Aš norėjau turėti juos abu. Man jų reikėjo. Aš MYLĖJAU juos abu. Gal skirtingai, bet tikrai nuoširdžiai mylėjau. Iš dalies tai buvo kalta ta Tristano įtaka, kurią visad prikaišiodavo Railis. Tiesa, kad vyresnysis O’Konelis sugebėjo mane veikti  tik sau suprantamu būdu. Nebuvo nieko, ko padaryti jis nebūtų manęs įkalbinęs.

- Na, bet mažai šansų, kad pasikeisi, ar ne?- paklausė juodaplaukis.

- Labai mažai. Mažiau nei visiškai mažai,- pritariau.

- Ir turėsiu su tuo susitaikyt..- sumurmėjo.

- Taigi kad. O dabar paleisk mane. Ne tai, kad man nepatiktų su tavim glamžytis,- paaiškinau, pamačiusi sutrikusią Tristano miną,- tiesiog aš baisiai noriu miego.

- Čia nėra čiužinio,- pareiškė apsidairęs, tačiau vis dar spausdamas mane prie savęs.

- Man tiks ir grindys,- patikinau.

- Jokiu būdu.

- Tiiiks,- sumurmėjau. Mane erzino Tristano rūpestis. Tai buvo jam taip.. nebūdinga. Bent jau BŪDAVO du tūkstančiai dešimtaisiais.

- Grindys šaltos.

- Grindys šildomos.

Mudu susirėmėm žvilgsniais,o tada jis mane paleido ir gūžtelėjęs petimi atitarė:

- Kaip nori.

Pirmiausia įsisamoninkit šitai:

Frėja minėjo, kad jai buvo diagnozuota Fugue būsena. Tai reiškia visišką savo identiteto praradimą, jokių prisiminimų apie savo pačios praeitį neturėjimą. Tokia būsena tęsiasi nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir ilgiau. UK yra toks bičas, kuris Fugue gydosi dar nuo du tūkstančiai šeštų. Kaip sakoma ligos apraše - ‘After recovery from fugue, previous memories usually return intact, but there is complete amnesia for the fugue episode.’ Šitą įsisamoninkit. Miau.

Skanaus skaitymo, nors sekantys pora skyrių netrykš veiksmu - tai bus panašiau į ‘family reunion’ kind of stuff. O paskui.. Prasidės keistenybės, grįš seni veikėjai, sužinosim, kur ji buvo dingus ketverius metus.. Žodžiu. Skanaukit.

_________________________________________

Po to kai pabudau, gal valandą pragulėjau lovoje susisukusi embriono poza. Rodėsi, kad galva sprogs nuo įspūdžių, nuo prisiminimų, paskutinių, dar neišnykusių, kvapų ir vaizdų ir paskutinių gyvenimo akimirkų, kurias dabar puikiai prisiminiau, impresijų.

Kaip tai apskritai įmanoma? Puikiai prisiminiau Railio ir Henrio, Agnes ir Džimio veidus tą valandą, kai stovėdami prie mano lovos pasakė, jog Tristanas sudegė, kol Agnes gelbėjo mus. Negalėjau pamiršti skausmo kūne, kai žvelgiau į Aleksą, tiesiai prieš akis negailestingai darkantį mano Globotinį. Ir jau tikrai nebūtumėt net šluotkočiais ar nubukintais strypais išmušę iš galvos to nevaldomo nuo kaklo apačion kūno jausmo. Tiksliau prisiminimo apie jį. Ir švelnios tamsos, apsivijusios mane savo nematomais pirštais ir nusitempusios į užmarštį.

Tik ta užmarštis, ko gero, nebuvo tokia labai jau užmarštinga, jei aš vėl gulėjau gerai pažįstamoje, tuo dievišku kvapu įsigėrusioje mylimo vampyro lovoje. Ar galit patikėt? Aš - iš kūno ir kraujo - gyva, nors puikiai žinojau, kad buvau mirusi. Turėjau būti mirusi. Sužeidimai, kuriuos turėjau, Saugotojui, vampyrui ar, tuo labiau, paprastam žmogui buvo mirtini.

Negalėjau paaiškinti to, kas man nutiko. Kaip ir to, KODĖL  buvau būtent ten, kur buvau. Ir kiek laiko praėjo.

Tuo labiau nesugebėjau paaiškinti KODĖL kažkas nusprendė suteikti man antrą šansą gyvenimui po to, kai taip neatsargiai elgiausi su pirmuoju.

Vis dar lengvai virpėdama dėl to, kas vyko, pakilau iš lovos ir nutipenau uždarytų kambario durų link. Kita vertus, turėjau suprasti, kad namuose nieko nėra. Jie jau būtų seniai išgirdę pasiutusį mano širdies plakimą, ar ne?

Visgi uždėjusi ranką ant vėsios rankenos trumpai sudvejojau. Nebuvau tikra, kad noriu sužinoti, kas yra už durų. Nenorėjau susidurti su faktu, kad galbūt Railis sumedžiojo Aleksą, tačiau kovoje žuvo ir pats. Kaip buvo pažadėjęs. Nenorėjau dar kažko, tačiau kol kas nesugebėjau to įvardyti žodžiais.

Sukaupusi valią atidariau duris ir išėjau į koridorių. Tristano kambario durys buvo aklinai uždarytos. Turėjau žinoti geriau.

Žingsniavau pasikeitusiu koridoriumi - anksčiau baltos sienos dabar buvo nenusakomos spalvos. Na, veikiausiai galėtumėt ją pavadint kažkuo panašiu į ultramariną.

Kada jie spėjo suremontuot?..

Atidariau duris į Agnes kambarį - jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Liko tik plokštelių dėklas, einantis per visą sieną.

Kiek laiko manęs nebuvo, šventas šūde??

Nieko neradusi šiame kambaryje, patraukiau į svetainę, nors mano spėjimas, kad nieko namuose nėra jau pasitvirtino visu šimtu procentų.

Su džiaugsmu pastebėjau, kad svetainėj, nors stiklas ir balta spalva buvo beveik dingę, jie paliko mano numylėtąją sofą.

Susirangiau ant jos ir palaimingai priglaudžiau veidą prie baltos odos. Ši sofa man simbolizavo viską, ką mylėjau apie vampyrus - lengvumą, subtilumą, nepažeidžiamumą. Ir, ar bereikia sakyt, jų odos spalvą.

Pagulėjau taip dar kurį laiką vis dar bandydama suvokti, apsiprasti su mintim, kad aš čia. Gyva. Iš naujo.

Po nežinia kelių, keliolikos ar keliasdešimties ( visiškai praradau laiko nuovoką) minučių išgirdau duryse pasisukant raktą. Mano širdis viltingai suspurdėjo. Nuo kada jie rakina duris?

Kai ant slenksčio išdygo šviesiaplaukis vaikinas, jaučiau, kaip širdis ima trigubai greičiau pumpuot kraują.

Pašokau nuo sofos, viltingai tiesdama rankas į taip pasiilgtą, taip mylimą, taip trokštamą ir, svarbiausia, gyvą savo šiaudaplaukį vampyrą.

Jis, pamatęs mano norą, netruko nei sekundės ir jau buvo prie pat manęs.

- Tu čia,- palaimingai atsidusau ir sukryžiavau rankas jam už kaklo. Prisiglaudžiau visai prie pat jo, alsuodama jo kvapu, jo odos skleidžiamu karščiu. Taip beprotiškai gera buvo laikyti suspaudus jo kaklą, jausti kiekvieną įsitempusį raumenėlį.. šūdas. Pasidariau sumauta romantike. Ar šį bruožą įgijau po mirties?

- Žinoma, kad aš čia. Juk negalėjau tavęs palikti vos parsigabenęs,- nusišypsojo ir apie jo tobulai žalias eukaliptines akis susimetė smulkios juoko raukšlelės.

Kurį laiką palaimingai į jį stebeilijau.

- Palauk, ką?- pagaliau susivokiau, ką išgirdusi,- ką reiškia ‘vos prasigabenęs?’.

Railis kurį laiką susiraukęs žvelgė man į akis.

- Frėja!- pagaliau sušuko,- tai tu! Tu! Tikroji Frėja.

- AIšku, kad tai aš. Kas dar galėtų būti,- susiraukiau nepatenkinta šaltu sutikimu. Šią akimirką mudu turėtume bučiuotis,o ne kalbėti kažkokias psichodelines nesąmones.

- Tu grįžai,- jis sušnabždėjo ir prispaudė mane prie savo krūtinės kone sutrėkšdamas.

- Man skauda,- išstenėjau po keliasdešimties sunkiai iškenčiamų sekundžių beprotiško spaudimo.

- O, Jeez, atsiprašau,- jis iš karto atleido išsiilgusius gniaužtus, tačiau vis dar liko mane apkabinęs.

- Žinai, kaip grįžusi iš numirusių tikėjausi šiltesnio sutikimo,- sumurmėjau truputį nusivylusi.

- Žinau. Man tik kol kas sunku suvokti..Dieve, Frėja, aš tave taip taip taip taip myliu,- bėrė žodžius kaip žirnius ir turėjau pasistengti, kad visus juos sugaudyčiau.

- Užteks kalbų, aš tave taip pat myliu. Pats žinai,- suurzgiau, pamėgdžiodama vampyrišką įniršį ir pasistiebiau, kad  greičiau ir veiksmingiau įgvendinčiau savo planą.

Railis suprato užuominą. Jis nuleido rankas man ant liemens ir pasiutusiai seksualiai apglėbė mano apatinę lūpą savosiomis. Aš visa suvirpėjau iš ilgesio ir meilės ir sukišau savo pirštus į jo šiaudinius plaukus. Tokius pat švelnius, kokius juos prisiminiau.

Savo nesveikų ką tik ‘prisikėlusio iš numirusiųjų’ žmogaus instinktų padiktuota dusliai sudejavau ir Railis tuojau pat atšlijo nuo manęs. Tik tam, kad pasiteirautų, ar man viskas gerai.

- Aišku, kad man viskas gerai, kvaily tu. Aš tavęs be proto pasiilgau. Tik tiek,- piktai sumurmėjau ir grįžau prie savo darbelių, kurie daugmaž įskaitė tik jo lūpų vartojimą.

Lengvai prunkštelėjęs Railis pastūmėjo mane ant baltosios sofos, stovinčios visai prie pat, ir pakibo virš manęs, leisdamas sekundę atsikvėpti.

- Po velniais. Tu geresnis, nei aš pamenu,- sušnabždėjau ir vėl apsivijau jo kaklą rankomis, nusverdama Railį prie savęs ir pajausdama jo kūno svorį.

Užsiiminėjome bendravimu nežodiniu būdu dar kurį laiką, o tada išgirdom sarkastišką kostelėjimą ir tingiu balsu išvograutą:

- Vou, susiraskit kambarį. Tiesa sakant, jo net ieškot nereiktų. Nejaugi taip sunku nueit iki koridoriaus galo?

Mudu abu pakėlėme galvas ir įsmeigėme akis į kalbantįjį.

Akies krašteliu pastebėjau, kad mudviejų su Railiu reakcijos vyro, stovinčio kambario viduryje, atžvilgiu buvo kardinaliai skirtingos.

Railis juodaplaukį varstė akimis taip, kad tas, pagal visus dėsnius, dabar turėjo būti sudegęs ar bent jau rimtai susvilęs. Aš , tuo tarpu, negalėjau patikėti, kad tai tiesa.

Išsprūdau iš po Railio kūno ir nusibraukusi lūpas priskriejau prie ironiškai į mane žiūrinčio vyro ir jį apkabinau stipriai, kiek galėdama.

- Tristanai,- sumurmėjau jam į krūtinę beprotiškai laiminga.

Jis neatsakė į mano apkabinimą. o aš jaučiau Railio žvilgsnį, svilinantį mano nugaroje skylę. Man nerūpėjo. Buvau tiesiog pernelyg laiminga, kad aš gyva, kad Railis gyvas ir kad Tristanas čia. Kaip visada nemalonus, bet čia. Buvau jų visų taip pasiilgusi.

Ir, tiesą sakant, man tą akimirką nerūpėjo net tai, kad čia aiškiai buvo kažkoks nesusipratimas. Kad neatsiminiau kas ir kaip, o Railis kalbėjo apie tikrąją mane ir nenustebo mane pamatęs, ir.. Hm. Išsiaiškinsiu paskui.

Tristanas galiausiai trumpai mane apkabino,o tada patraukė nuo savęs, vis dar laikydamas suėmęs už pečių. Jis kurį laiką žiūrėjo man į akis, ignoruodamas piktus Railio šnirpščiojimus.

- Gerai, dabar aš oficialiai sutrikęs,- sumurmėjo ir, paleidęs mane, vampyrišku greičiu išskriejo iš kambario.

Susipainiojusi atsisukau į Railį, sėdintį ant sofos ir piktai į mane žiūrintį.

Varom su sekančiu skyrium. Kaip jau sakiau, nekreipkit dėmesio, jei kažkas bus neįtikėtina. Ir čia ne tik dėl to, kad Frėja mirus praleido keturis metus. (:D)

Sooo, let’s roll.

Maistas strigo gerklėje. Mudu su Railiu sėdėjome žavioje Niujorko užkandinėje vienas priešais kitą ir stengėmės numalšint alkį. Iš kitos stalo pusės jaučiau į save įsmeigtą žvilgsnį, tačiau nevaliojau pažvelgt kur kitur, nei tik į stalviršį priešais.

Turiu galvoj pabandykit patys suvirškint tokią informaciją. Tą informaciją, kad iš jūsų sumauto gyvenimo dingo geri keturi metai. Taip, aš pamenu karą Irake, du pirmų rugsėjo vienuoliktą, du devintų ekonominę krizę ir kalbas apie tariamą pasaulio pabaigą du tūkstančiai dvyliktais. Juk sakiau, kad nebus tos pabaigos. Matot? Ir dar pamenu, kad mirė Maiklas Džeksonas.

Taigi kaip paaiškinti tai, kad apie tuos keturis metus visai nieko nepamenu? Aš tik fugue būsenoj, o ne kažkokioj sumautoj bendrinėj amnezijoj, kiek pamenu.

Pykau ant savęs, pykau ant pasaulio, o kartu ir Railio, kad pasakė man. Būčiau kuo ramiausiai gyvenusi nežinodama, kad dabar ne du tūkstančiai dešimtieji ar vienuoliktieji. Prakeiktas teisuolis.

Įveikiau pusę kepsnio ir daugiau nei kąsnis burnon nelindo.

Rodos, ir kompanionas neturėjo paties geriausio apetito - pakėlusi akis pamačiau, kad pats taipgi vos įveikė du trečdalius patiekalo.

Mūsų žvilgsniai susidūrė. Nesuprantamus jausmus slepiančios eukaliptinės akys spinduliavo kažkokią energetiką, kuriai pasipriešinti nevaliojau. Nusukau akis ir įsistebeilijau pro langą. Ten virė gyvenimas. Kaip tik šaligatviu praeidinėjo vyras, tempiamas penkių parištų pavadėliais šunų.

- Nekenčiu gyvenimo,- sumurmėjau.

- Keista tai girdėti iš merginos, kuri praktiškai gimė antrą kartą,- kai vėl atsukau akis į Railį, jo žvilgsnis buvo neišpasakytai švelnus. Na, dabar jau tikėjau, kad kažkada buvau jo meilė. Tokiu žvilgsniu nežiūrėtum į paprasčiausią senų laikų draugę.

Pasiunčiau jam silpną šypsnį.

- Tu žinai, kas man nutiko, taip? - prisiminiau, kas man nedavė ramybės nuo to pokalbio su Džonu.

- Tu taip sakai nes?.

- Nes tu kalbėjai su Džonu. Jis irgi žino. Aš veikiausiai žiopla, bet ne vakar gimus. Teoriškai. Spjauk lauk. Kas man buvo ir kodėl buvo taip neįtikėtina, kad aš atsiradau? Ir kas tas Tristanas, apie kurį kalbėjot? Cituoju: “po to, kas nutiko Tristanui, galėjome tikėtis kažko panašaus”.

Railis giliai atsiduso ir nusuko akis šonan.

- Tristanas yra mano brolis. Buvo laikai, kai judu puikiai sutarėt. O paskui.. Paskui nutiko tai, kas nutiko.

- Ir kas tai buvo?- spaudžiau jį prie sienos.

- Frėja, pasikalbėkim apie tai grįžę namo, gerai? Negaliu apie tai pasakoti prie žmonių.

- Jie neklauso,- patikinau ir pasilenkiau per stalą arčiau šviesiaplaukio.

Kurį laiką jis smaigstė mane žvilgsniu.

- Vėliau,- nukirto ir atsilošė į raudonos odos pakaitalu išmuštą suolelio atlošą.

Perverčiau akis.

- Kam tiek paslapčių. Aš gi nesu kažkokia Belatriks Lestreindž iš Hario Poterio, kurią uždarė į magišką Azkabano kalėjimą? Ar esu? - prisimerkiau, nepaleisdama iš akių Railio veido.

- Ne, tu nesi Belatriks Lestreindž, Frėja. Kol kas gali tuo pasitenkinti?

- Pasistengsiu. Bet vos tik pasimatysiu su tais žmonėmis, kurių nepamenu.. Tu man viską papasakosi. Detaliai. Su įrodymais. Taip?

- Taip, Frėja. Vos tik pasimatysi su tais žmonėmis, kurių nepameni, aš tau viską papasakosiu detaliai ir su įrodymais,- vartė akis.

- Labai gerai,- išsišiepiau patenkinta ir gurkštelėjau kolos iš nematyto dizaino buteliuko.

- Na tai ir puiku,- baigė pokalbį.

Netrukus užsimokėjome ir išėjome laukan. Railis mane, pavergtą miesto grožio ir nelabai besiorientuojančią aplinkoje nusitempė gatve tolyn nuo užkandinės.

- Vooooou, Taims aikštė,- išplėčiau akis mums greitu žingsniu lekiant žmonių, automobilių, dviračių ir šunų spūstimi per šviečiantį, įvairiausiais užrašais ir garsais viliojantį Niujorko kampelį.

- Aha,- nelabai susižavėjęs atitarė ir nestabtelėjo nei akimirkai.

Praėję aikštę skubiu žingsniu kulniavome dar gerą kiekį minučių, kol galiausiai įsmukome į vieno senos statybos, tačiau prašmatniai atrodančio namo laiptinę. Užkilome laiptais ir atsidūrėme priešais gražias medžio duris.

Nespėjus Railiui nei raktų išsiimti, nei pabelsti, durys triukšmingai atsidarė ir tarpdury išdygo šviesiaplaukė, truputį panaši į Railį. Ir akys jos buvo ryškiai žalios kaip brolio.

- Frėja!- ji džiaugsmingai kvyktelėjo ir šoko ant manęs vos nepargriaudama ir nenuridendama žemyn laiptais.

Jos plaukai, užkloję kone visą mano veidą, kvepėjo mėtomis.

- Agnes, ramiau,- išgirdau Railio balsą iš šono. Mergiotė tuo tarpu spaudė mane taip, kad, maniau, žarnos iššoks.

Galiausiai jai paleidus mane iš karšto ir akivaizdžiai temparatūros turinčio glėbio užsiėmiau krūtinę, į kurią vėl pilnu pajėgumu ėmė plūsti deguonis.

- Frėja,- pasigirdo dar vienas balsas iš buto vidaus. Railio paraginta žvilgsniu žengiau į butą. Ten, minimalistinio stiliaus kambario viduryje, šalia odinės sofos stovėjo tamsaus gymio garbanius rudomis akimis ir beprotiškai plačia šypsena.

Suglumusi žiūrėjau į jį.

- Frėja, čia.. Džimis,- pristatė man vaikiną Railis,- jis Agnes vaikinas.

Džimis su Agnes nieko nesuprasdami į mane stebeilijo. Rodos, Railis nebuvo užsiminęs apie mano mažą siurprizą, vadinamą fugue.

- Ji nieko nepamena,- paaiškino lakoniškai tiems dviems,- kur Henris?- pasidomėjo, Džimiui žingsniuojant prie manęs.

- Nežinau, atvyks vėliau, sakė,- išsibalškęs metė vaikis, pavadintas Džimiu ir ištiesė man ranką,- aš Džimis. Mes gerai sutardavom,- nusikvatojo.

- Net neabejoju,- nusišypsojau berniokui. Jis skleidė gerą energetiką. Labai gerą. Jaučiausi tokia rami.. Netgi, sakyčiau, laiminga. Su taip manęs pasiilgusiais žmonėmis netruksiu išsiaiškinti viską.

- Kur Tristanas?- paklausė Railis. Tariant šiuos žodžius, jo balsas įgavo nemalonią, aštrią gaidelę.

Džimis su Agnes susižvalgė ir beveik vienu metu nudelbė akis.

- Aš čia, broliuk. Leidau visiems kaip pridera pasisveikinti su Frėja,- pirmiausia išgirdau tingų balsą, o po kelių sekundžių pamačiau iš jo savininką. Tamsiaplaukis vyras, o gal turėčiau sakyti vaikinas, eukalipto žalumo akimis ir tamsiais garbanotais plaukais stabtelėjo kambario, kuriame visi stovėjome ir koridoriaus tarpduryje.

Jis atsainiai pasirėmė į sieną ir įsistebeilijo į mane. Eukaliptinės akys mane tikrąja to žodžio prasme prikaustė.

- Taigi, taigi. Ji tikrai nepamena, kas yra, ar ne? - sumurmėjo tokiu balsu, lyg tai būtų pats juokingiausias pasaulyje pokštas.

Nepatikliai varsčiau akimis atėjūną. Jis buvo be proto gražus, bet tai, kaip į jį žiūrėjo kiti patalpoje esantys žmonės, vertė manyti, kad kažkas su juo smarkiai negerai. Jo tamsumas buvo tarsi visiška atsvara šviesiam, geranoriškam ir .. tiesiog šviesiam Railiui. Supratau, kad keistasis vaikinas - tas legendinis Tristanas, apie kurį šiandien tiek kalbėta.

- Malonu tave ir vėl matyt,- linktelėjo man ir perkėlęs svorį ant abiejų kojų lėtai nužingsniavo per kambarį ir dingo už durų.

- Kas jam negerai?- jam dingus susiraukiau.

- Jis tiesiog Tristanas,- atsakė Railis, o Džimis tuo tarpu akivaizdžiai tramdė juoką.

Žvilgtelėjau pro langą - buvo tamsu, jau gerokai po vienuolikos vakare ir aš, nepaisant daug valandų miego, jaučiausi nusikalus.

Ko gero, viena naktis po trijų mėnesių nežinios nepakenks, taip?

- Raili,- žvilgtelėjau į jį.

- Nori miego, matau,- nusišypsojo draugiškai,- Henris ir tavo gyvenimo istorija palauks, ar ne?

- Ar ne,- sutikau ir įdėjau savo pirštus į ištiestą jo delną.

- Labanakt, mielieji, netriukšmaukit,- šiuos žodžius Railis adresavo Džimiui ir savo seseriai.

- Labanakt, Frėja,- abu unisonu palinkėjo ir susikibę rankomis patraukė lauko durų link,- buvai teisus, pagunda kaip niekad didelė,- prieš jiems dingstant už durų Džimis grįžtelėjo į Railį.

- Sakiau,- sumurmėjo šis ir nusivedė mane koridoriumi. Ten buvo keletas durų. Visos kiek praviros. Pirmosios priklausė kažkam su modernistiniu skoniu interjerui - tiek mačiau pro praviras duris, antrosios buvo aklinai uždarytos, kitoje pusėje mačiau virtuvę ir dar vienas duris, prie kurių ir traukėme. Railis nuspaudė durų rankeną ir dingo tamsoje.

Stovėjau tarpduryje nedrįsdama eiti tolyn. Viduj buvo tamsu nors į akį durk. Kad ir į abi, tiesą sakant.

- Ei,- pašaukiau,- gal gali įjungt šviesą, ar turėsiu orientuotis be jos?

- Ak taip,- išgirdau juoką ir netrukus kambaryje užsižiebė šviesa. Šis kambarys kardinaliai skyrėsi nuo kitų, kuriuos regėjau šiam bute. Jis buvo apstatytas senais kaip pasaulis baldais. Railis pamojo man ranka ir nuvedė prie didelės, baldakimu puoštos lovos.

- Štai čia gali nusnūsti,- pasakė.

- O taip, dėkinga,- šyptelėjau ir nieko nelaukusi šokau į minkštą lovą. Higiena palauks, norėjau miego.

- Labos,- tarė ir lėtai išėjo iš kambario, išjungdamas šviesą ir užverdamas duris.

Įsikuičiau į minkštus ir kvepiančius patalus ir nė minutė nepraėjo kai miegojau.

Praplėšiau akis, kai vokus ėmė kutenti rytinės saulės spinduliai, o ausis vėrė pro šalį besiliejančio eismo srautas. Atsisėdau lovoje ir apsidairiau.

Nepatikėjau savo akimis. Kas per sumautas prakeiktas suknistas nesąmoningas velnias? Kaip tai apskritai įmanoma?

Pirma, atsiprašau, kad taip retai postinu - ruošiuosi egzaminams. Taip taip, kokia nenormali bebūčiau, juos išlaikyt norėtųsi gerai.

Antra, negi manėt, kad paliksiu Frėją be atminties ilgam? No fucking way.

Iš tikrųjų tai paskutinėmis dienomis truputį permąsčiau visą siužetą ateities, todėl gali būt truputį neatitikimų ateity. Uuups. Nors ne tai, kad jų ir taip nebūtų čia pilna.

Ir taip, šio skyriaus pabaigos ar kito pradžios nepulkit iš karto kritikuot. It is going to sound unbelievable, bet viskas paaiškės. Anskčiau ar vėliau. Na, veikiausiai vėliau, bet anyway.

P.S. aaistuteaa, minėjai, kad perskaitei abi praėjusias dalis. Vou. Nesitikėjau. Ir pati dar nesugebėjau įvykdyt šio uždavinio. Bet gal ir išeis į naudą. Trečioj daly bus veikėjų, kuriuos minėjau pirmoj tik dar nebuvau supažindinus. Sakyčiau tokių esminių, labailabailabai svarbių veikėjų. Ir šiaip atsiras dar neminėtų, bet veiksiančių. Žodžiu.

nenusivilkit iš karto baisiai, turėčiau greit įsivažiuot. hopefully.

Suvariau. Ilgą įžangą. Gerai. Pradedam tada.

Lygiai devintą sėdėjau prieplaukoj ir baimingai dairiausi aplink.

Railio dar nebuvo ir mane ėmė krėsti bloga nuojauta. O kas, jei jis neateis? Kas, jei tik pažaidė ir nusprendė, kad nebeįdomu? Kas, jei jam kas nors nutiko? Kas, jei.. Nežinau. Kas, jei jis iš tikrųjų yra vienintelis mano šansas į prisiminimus apie seną gyvenimą, kurį, visgi, akivaizdžiai turėjau?

Tik laikrodžio rodyklėms pajudėjus ties penkiomis minutėmis po devintos, mane užstojo tamsus šešėlis. Pakėliau galvą nuo iš nerimo graužiamų nagų ir lengviau atsidusau.

Kad jį kur velnias. Atėjo.

- Atėjai,- konstatavo su palengvėjimu balse.

- Juk žadėjau.

- Ačiū,- vaikinas, vadinantis save Railiu pačiupo mane už rankos ir nusitempė tolyn. Gerai bent kad nebuvau sukaupusi beveik jokių daiktų - ‘bekpekas’ ant nugaros visiškai išpildė manp poreikius.

Greitu žingsniu ėjome geras penkias minutes. Galiausiai pastebėjau, kad pastatai, besirandantys prietemoje vieni po kitų, jau seniai nebe gyvenamieji ar panašūs į išpuoselėtus senamiesčio namus. Dabar akivaizdžiai buvome šiokiame tokiame pramonės rajone.

- Greičiau,- paragino Railis, įsakmiai tempdamas mane už rankos. Užsukome į vieno iš greičiausiai nebeeksploatuojamų pilkų granitinių pastatų kiemą.

- Čia,- nurodė kompanionas, pats ropšdamasis nestabiliai atrodančiais laiptukais, įstrižai pastato sienos kylančiais stogo link.

- Lengva tau kalbėt,- nepatenkinta sumurmėjau, dėdama koją ant surūdijusio pagrindo.

Šiaip ne taip ėmiau sekti blondiną ir vargais negalais pasiekusi viršų giliai kvėpavau.

Atsistojusi ant normalaus, stabilaus, kieto pagrindo įsirėmiau rankomis į kelius, susirietusi kaip penkios nusenusios raganos.

Akivaizdu, kad nebuvau geriausios fizinės formos.

- Greičiau, Frėja,- kiek irzliai paragino šviesiaplaukis. Vis dar nebuvau įpratusi būti vadinama ne Siuze,o kažkokiu kitu vardu. Tai buvo mažų mažiausiai keista.

Atsitiesiau, nusprendusi daugiau nežaisti su ugnimi.

- Kas per veeeeell…- nutęsiau, pamačiusi raudonuojančio vakarinio dangaus fone juodą didelį sraigtasparnį.

Railis pakartotinai čiupo mano ranką ir nusitempė juodojo, nedraugiškai atrodančio padaro link.

- Kylam,- įsakė pilotui, mums dar nė nespėjus susipakuot vidun. Šis su trenksmu uždarė mūsų duris, grįžo į kabiną ir po kurio laiko išgirdau greitėjančiai besisukančias lėktuvo mentes.

Jis tuojau pat pakilo - pro langą regėjau vis tolstantį stogą, nuo kurio plaikome, mažėjantį ir visai po mumis žemai žemai liekantį Tunisą.

- Amanda tavęs nematė?- išgirdau.

- Ką? O, ne. Tik per vakarienę. Praeis laiko, kol susigaudys. Gal net ryt iš ryto.

- Tuo aš abejočiau..-sumurmėjo lyg pats sau.

- O ką ji tokio gali padaryt? Ji juk tik žmogus,- gūžtelėjau pečiais vis dar nenuleisdama akių nuo vaizdų, lekiančių apačioje mūsų.

- Sutrukdyt tave išvežt ir parodyt tau, kas yra kas,- paprastai atsakė.

- Na, aš žaidžiu va bank, ar ne? Čia tu gali būt melagis, o ji gerietė,- paskelbiau logišką išvadą.

Railis neatsakė, tik nusuko akis ir įsistebeilijo į duris, skiriančias mus nuo piloto kabinos.

- Tiesiog nežinau. Viskas taip painu, supranti?- pratariau žvelgdama kiaurai sieną,- kur mes skrendam, beje?

- Į namus. Niujorką.

- Namus? Vou.

- Patariu numigt, kelionė bus ilgoka.

Tap ir padariau. Pasistengiau ignoruoti užgulimą ausyse ir numigti susisukusi į kamuoliuką ir atrėmusi kaktą į vėsų stiklą.

Neilgai trukus nuovargis ir artėjančių didelių dalykų nuojauta nusitempė mane besapnėn tamson.

Pabudau nutirpusia ranka, galva ilsėjosi Railiui ant krūtinės, kojos buvo patogiai sulenktos. Atsimerkusi pažvelgiau aukštyn. Susidūriau su marmuriniu Railio smakru.

Savo gėdai pajutau, kad esu visa išpilta prakaito. Tik kiek vėliau susigaudžiau, kad tai ne dėl manęs, o dėl Railio aiškiai per aukštos kūno temperatūros.

Pajudinau nutirpusią ranką ir pasitikau tuoj pat į mane šovusį eukaliptinių akių žvilgsnį.

- Taov biologinis laikrodis dirba kone nepriekaištingai  - ištempei beveik visą kelionės laiką miegodama. Mes jau beveik namie.

- Nežinojau, kad  sraigtasparniai skraido skersai Atlanto vandenyną.

- Pasirodo,- linktelėjo su juoko žiburėliu akyse.

- Dar daug iki Niujorko? - paklausiau, pakildama nuo Railio krūtinės ir priplodama nosį prie stiklo.

- Daugiausiai valanda.

- Aš tikrai ilgai miegojau, ar ne?- paklausiau.

- Ne taip ir ilgai. Apie septynias valandas,- nusijuokė Railis.

Kurį laiką tylėjau, o tada suvedžiau galus.

- Bet mes.. juk.. Tunisas. Niujorkas. Tai neįmanoma. Sraigtasparniu kelionė turėjo užtrukti mažiausiai..

- Paaiškinsiu vėliau. Tarkim, kad tai kiek kitoks nei tau įprasta sraigtasparnis.

- Septynios valandos nepaaiškina, kodėl taip žvėriškai noriu valgyt,- sumurmėjau.

- Ištversi dar valandą?

- Pasistengsiu. Bet nejaugi pats nemiršti iš bado? - panorau sužinot.

Railis nusijuokė.

- Mirštu kiek per stipriai pasakyta. Esu išbadėjęs. Tik tiek.

- Tuomet mano praeitis palauks. Pirmiausia pavalgykim.

- Būtinai,- rūgščiai nusišypsojo.

- Nors kiek miegojai? - paklausiau po kurio laiko pavargusi nuo tylos.

- Žinoma, ilgokai visai,- atsakė nerūpestingai ir atsistojo. Po poros sekundžių jau buvo dingęs už durų, vedančių į piloto kabiną.

Nusileidome po geros valandos privačiame oro uoste, aikštelėje, pažymėtoje didele H raide.

Išlipus iš sraigtasparnio siaubingai apsisuko galva ir jei ne Railis, būčiau staigiai virtusi beždžionžmogiu, vaikštančiu keturiomis.

- Atsargiai,- švelniai įspėjo ir prilaikydamas per liemenį nusivedė nykia pilka erdve iki netoliese stovinčio, taip pat nykiai atrodančio angaro link.

Šalia to šlykštaus statinio mudviejų laukė kostiumuotas vyras, dėvintis skrybėlę.

- Ačiū, kad taip greit suveikei man sraigtasparnį,- padėkojo Railis vyrui, spausdamas jam ranką.

- Na, tavo laimė, kad jis buvo netoliese,- pamojo juodojo giganto link,- nustebau, kai paskambinai. Maniau, buvai nuvykęs ten, kad priremtum Am..

- Taip, Džonai, na ką gi, planai staiga pasikeitė,- nutraukė jį mano kompanionas. Įtariai į jį pažvelgiau.

- Na, tačiau, kaip matau, priežastis tam yra. Ir nebloga,- atitarė vyras, vadinamas Džonu, rodos, visai neįsižeidęs dėl neprideramo tokiam jaunikliui kaip Railis tono.

- Taigi. Susipažink. Čia Frėja.

- Malonu. Bet..- Džono akys išsiplėtė kiek daugiau nei iš šiaip nuostabos matant gražią merginą,- ar tu nesakei, kad Alek.. Ji turėjo būt ne.. Aš nesu jos regėjęs, tiesa, bet ji juk..

- Būtent. Aš irgi maniau, kad viskas taip blogai, bet po to, kas nutiko Tristanui, galėjom tikėtis, kad dar yra vilties. Tik su ja yra didesnė bėda. Ji nieko nepamena. Visai nieko, kas susiję su asmenybe. O Amanda laikė ją prie savęs, akivaizdžiai kažką planuodama, įsivaizduoji? Kaip gerai, kad nusprendžiau važiuoti susirast tą raudonplaukę raganą ir iškamantinėt,- su užsidegimu aiškino Railis vyrui.

- Am, aha. Alio, aš čia, todėl nekalbėkit taip, lyg manęs šalia nebūtų. Okei? - pakėliau ranką,- be to, sakei, kad eisim valgyt..- suniurnėjau nepatenkinta, eilinį kartą nemoteriškai sugurgus skrandžiui.

- Oi, tikrai. Atsiprašau, Džonai, Frėjai reikia užkąst. Pasimatysim. Dar kartą ačiū. Nemoku apsakyt, koks dėkingas.

- Tau ir panelei - bet kada. Visada jūsų paslaugoms, Raili.

Nusišypsojau Džonui, nors didelės simpatijos man jis ir nekėlė, ir nusekiau Railį aplink angarą, kur mudviejų laukė automobilis.

- Iš kur pas tave tokie ryšiai?- paklausiau nustebusi.

- Paslaptis,- nusišypsojo gudria šypsenėle.

- Fine,- patempiau lūpą.

O tada suskambo Railio mobilusis.

Net nežiūrėdamas mikliai pakėlė ragelį.

- Klausau. O, sveikas. Taip. Ji čia. Saugi ir laiminga. Viskas gerai. Būsim po poros valandų. Ji dar nori užkąst. o taip, mano specialioji dieta,- skambiai nusijuokė,- gerai. Patariu ir jums užkąst, pagunda kaip niekad didelė. Gerai, pasimatysim. Tiesa, paskambink Henriui. Dėl kitų dviejų nesu tikra. Tegu nusprendžia jis. Gal dar ne laikas? Kaip? Jis? Hm. Kur jis? Velnias. Nežinau, ar gera mintis. Žino? Ką?- Railio veidas persikreipė,- Agnes. Aišku, kad Agnes, kas daugiau galėjo taip.. Gerai. Iki.

- Su kuo kalbėjai?- pasidomėjau.

- Su savo sesers vaikinu. Jie mūsų lauks namie. Pasiilgo tavęs.

- Aš tik nesuprantu, kokia prasmė daryt mano sugrįžtuves, jeigu aš tų žmonių net neatsimenu?- sumurmėjau.

- Be to, šita mašina keista,- sumurmėjau po kiek laiko.

- O kas jai ne taip?

- Aš geografijoj gaudausi. Neįmanoma pasiekti tokio greičio. Ir dar artėjant miesto link. O keisčiausia, kad bičas su ja kalbasi,- pašnairavau į man beveidį vairuotoją, kartkartėmis kažką sumurmantį į mikrofoną, pritvirtintą jam prie ausies.

Railis skambiai nusijuokė.

- Tu gana ilgą laiką buvai išsijungusi, mieloji. Daug kas pasikeitė.

- Ką reiškia ‘ilgą laiką’ šitam kontekste, MIELASIS?- kandžiai pabrėžiau.

- Na, tu juk žinai, kurie dabar metai, tiesa?- atsisuko į mane.

- Aišku. Du vienuoliktieji,- pasitikėdama savimi atsakiau.

Railis prapliupo juoku.

- Negaliu patikėt, kad ji tau to nepasakė. Ne, Frėja. Dabar du tūkstančiai penkioliktieji.

Žagtelėjau, tuo sukeldama dar vieną Railio juoko priepuolį.

Ta fak? Du penkiolikti? Mano subinėj du penkiolikti.

Va.

Laikas tarsi sustojo - tie keli žingsniai, skyrę mane nuo šviesiaplaukio, prailgo kaip nežinia kas.

Mane trikdė tik vienas dalykas - vaikino žvilgsnis, kuriuo mane sekė. Atrodė, kad jis žiūri į .. na, šmėklą mažų mažiausiai.

Sustojau priešais jį. Tylėdama žiūrėjau į eukaliptines akis ir laukiau, kol jis prabils. Negalėjau juk sakyt ‘Em, labas, ar tu mane pažįsti?’. Atrodo jis nesiruošė kalbėt.

Kostelėjau.

- Labas,- pasakiau.

- Dieve, net tas balsas..- sumurmėjo lyg ir sau šviesiaplaukis,- bet tai neį.. Frėja?

Įtariai primerkiau akis.

- Amm.. Ne, Siuzė, jei gerai suprantu.

Dabar susiraukti atėjo metas jam.

- Kaip tai Siuzė? Frėja. Tu esi Frėja. Negalėčiau tavęs su niekuo supainioti. Tai neįmanoma, kad tu čia, gyva, bet..- nespėjus man nieko suvokti, jis pasilenkė ir nužėrė mano rusvus plaukus nuo kaklo. Jam tereikėjo poros sekundžių, kad kažkuo įsitikintų. Jis vėl atsitraukė ir įdėmiai į mane pažvelgė,- Ką čia veiki, Frėja?

- Aš Siuzė,- nejučia pataisiau,- gyvenu. Su Amanda. Ji sakė, kad anksčiau buvom artimos draugės. Žinau, kad tai nuskambės keistai, bet.. Koks tavo vardas?

- Tu mane verti bijot. Kas tau nutiko?- vaikino balse buvo daug rūpesčio, kažkokio liūdesio ir apskritai visa krūva nepaaiškinamų ir neįvardijamų jausmų.

- Fugue būsena,- pareiškiau ir nutilau. Tik po kelių ilgų sekundžių susizgribau, kad čia aš viena pragūglinau tai ir žinau, kas būtent šitai yra. Ko gero, tokių žinių negalėtum tikėtis iš eilinio vaikino,- tai reiškia, kad aš neatsimenu nieko, kas susiję su manimi kaip asmenybe,- pajutau pareigą paaiškinti. Iš tikrųjų pati nežinau kodėl. Turiu galvoj.. Išpasakoti viską net nepažįstamam bernui.. Na, ne tai, kad aš apskritai kažką pažinojau tokioj būsenoj, kurioj buvau tą akimirką, bet.. Žodžiu, esmė buvo ne tame, esmė buvo energetikoje, kurią skleidė vaikinas. Šalia jo jaučiausi tiesiog gerai.

- Nenori prisėst?- paklausė manęs blondinas, rodydamas pirštu į suolelį netoliese.

- Noriu,- linktelėjau, negalėdama atitraukt akių nuo vienintelio tuo metu egzistavusio kabliuko savo praeičiai atsekti.

- Negaliu patikėti..- pats sau murmėjo blondinas, mums žingsniuojant suolo link. Paskui vėl prisiminė, kad egzistuoju aš,- sakei Amanda? Pas ją gyveni? Kur? Kiek laiko? Ji tau ką nors pasakojo apie tavo praeitį?

- Ne, negaliu nieko išpešti. Tik kad esu Siuzė ir kad pažinojau ją prieš tai.. kad ir kas tai bebūtų, kas man nutiko. Gyvenu su ja ir dar keletu žmonių.. Tokiam pastate miesto centre. Jie jį vadina Būstine. Žodžiu, nesvarbu.

- Keista, bet svarbu. O, beje, aš Railis,- prisistatė, vis dar truputėlį įtariai mane nužiūrėdamas.

- O tavo paskirtis mano gyvenime buvo..?- panorau sužinoti.

- Papasakosiu vėliau. Viską papasakosiu. Pirmiausia norėčiau paklaust.. Ar manai, kad gali manimi pasitikėti, net nepaisydama to, jog manęs nepameni?

Prikandau lūpą ir nusukau akis į batus.

- Keista, bet taip. Turiu galvoj aš tikrai noriu sužinot, kas nutiko ir.. na, aš žinau, kad tu nesi kažkoks iš niekur atsiradęs maniakas sociopatas. Amanda rodė visas tas nuotraukas ir panašiai..

- Kokias nuotraukas?- susidomėjo.

- O, nieko svarbaus, ji tik kartais bando atgaivint mano atmintį rodydama man įvairius daiktus. Nori, kad prisiminčiau, ką jie man reiškia. Ten buvo ir tavo nuotrauka. Dėl to ir pažinau. Negi manai, kad būčiau priėjusi prie nepažįstamo vaikino ir nei iš šio nei iš to ėmusi kalbėti su juo? Nemanau, kad tai mano stilius. Na, techniškai stiliaus mano asmenybė dabar apskritai neturi, nes.. na.. pripažinkim, tos asmenybės ne tiek ir daug, bet.. Kas?- suirzau pamačiusi beįsiplieskiančią šypseną šviesiaplaukio veide.

- Tai tikrai tu. Senoji tu. Tas polinkis nusišnekėti ir įprotis sakyti tam tikrus žodžius..

- Tai iš kur tu mane žinai?

- Jau sakiau, kad papasakosiu vėliau. O dabar tu turėsi daryti viską, ką tau liepsiu, gerai?

- Nes?

- Sakei, kad manim pasitiki.

- Ne tiek, kad šokčiau pro langą, jei man įsakytum.

- Na, tokių drastiškų veiksmų tikriausiai neteks imtis,- nuramino. Eukalipto žalumo akys šypsojosi.

- Gerai. Tai ką man reiks daryt?- pasiteiravau.

- Likdama čia, apie savo praeitį nesužinosi nieko. Turiu omeny, mieloji, Amanda net dėl tavo vardo melavo, tu Frėja, o ne Siuzė. Taigi turi du kelius - likti čia, leistis maustoma ir laukti, kol viską prisiminsi pati. Juk tai įmanoma, taip?- prisimerkė. Akivaizdu, kad apie Fugue būseną žinojo.. nieko,- Arba kitas kelias - dingsti su manim į savo senąjį gyvenimą ar bent tai, kas iš jo liko. Ir po truputį atgaivini savo asmenybę.

- Taip, anksčiau ar vėliau aš prisiminsiu viską,- sutikau,- bet nežinau, ar galiu tiek laukt. Man įdomu. Ir jei sakai, kad gali parodyti mano buvusį gyvenimą greičiau.. gal tuomet aš jį prisiminčiau taip pat nepalyginamai greičiau.

Vaikinas, pasivadinęs Railiu, nusišypsojo.

- Puiku. Tuomet tu grįši pas Amandą, nieko jai neužsiminsi apie tai, kad sutikai mane, ir susikrausi savo mantą, jei tokią turi. Susitiksim devintą vakare. Čia. Gerai? Iki to laiko sutvarkysiu viską, kad galėtume kuo greičiau išvykti.

- Pasistengsiu,- sumurmėjau. Nebuvau tikra, ką darysiu, jei atvirai.

Aišku, kad norėjau to, ką jis siūlė. Iš šitos beprasmės egzistencijos, plaukiojimo tuščioj erdvėj nerti į savo seną gyvenimą, prisiminti ir prisiminti kuo greičiau. Kita vertus, viskas vyko per greitai. Ir ar galėjau juo pasitikėti visu šimtu procentų? O jei man melavo ne Amanda, o jis?

Atrodo, mano veidas daugmaž atspindėjo visas emocijas.

- Keliaujam ir aš tau įrodysiu, kad tave pažįstu geriau, nei bet kas kitas. Ir kad Amanda nėra tas žmogus, kuriuo turėtum pasitikėt.

Sukandau lūpas. O tada linktelėjau stebeilydama į batus.

- Gerai.  Būsiu. Devintą. Čia.

- Puiku, Frėja.

Mudu atsistojome.

- Tai.. Iki..- sumurmėjau vaikinui, pasivadinusiam Railiu,- pasimatymo..

- Iki, Frėja,- nusišypsojo. VĖL.

Apsisukau eiti.

- Beje, Frėja, tu buvai mano mergina. Anksčiau,- išgirdau.

Atsigrįžau į Railį.

- Taip ir maniau,- pasakiau tiesą,- kas gi daugiau..

- Amm.. Ar galiu.. Tave .. apkabint? Tiesiog aš tavęs taip.. Pasiilgau..- dar paklausė.

- Kabink. Aš nieko prieš. Manęs dar niekad niekas nebuvo apkabinęs. Kiek atsimenu.

- Na, turint galvoje, kad tu atsimeni tiek nedaug..- sumurmėjo šviesiaplaukis ir apkabino mane.

- Au, tu turi temperatūros,- pareiškiau.

Railis nusikvatojo tarsi iš sau vienam suprantamo pokšto ir atsitraukė nuo manęs.

- Devintą. Čia,- priminė.

- Juk sakiau, kad būsiu. Porą kartų,- subambėjau ir nužingsniavau “namų” link.

Keista. Labai keista yra atsiminti dalykus.. Daug dalykų, tačiau ką daryti, jei nei vienas jų nėra tas, kurį atsiminti tau tikrai svarbu?

Turiu galvoje .. Taip. Aš pamenu daug ką. Ir papasakot galiu apie daug ką. Apie šviesos dispersiją, tanglish žargoną ar.. galų gale išvardinčiau visus JAV prezidentus su valdymo metais iš eilės. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, aš neatsimenu elementarių dalykų. Na, tokių, kuriuos atsiminti žmonės turi. Kiek man metų, koks mano vardas, kas mano tėvai ir panašiai.

Ir apskritai, atrodo, kad nuo pat tos minutės prieš tris ar keturias savaites kai pabudau baltoj sterilioj minimalistiškoj palatoj, gyvenu transe. Lyg man vis dar tęstųsi LSD poveikis. Nežinia kiek laiko. Net ir vaizdas rodosi toks savotiškai mielai cilindriškas, su išsiliejančiais viršumi ir apačia..

Žodžiu. Vos man pabudus ir ėmus isterikuoti, palatoj atsilankė baltai apsirėdęs daktarėlis. Kuris man paaiškino, kad esu laimės kūdikis, nes su tokiais sužalojimais, kokie buvo pas mane, žmonės nepasitaiso. Ir kad esu pirmoji jo praktikoj,o gal ir visų daktarų praktikoj, atsigavusi po tokių traumų. Ir dar jis pasakė, kad nedėčiau daug vilčių į galimybę kada nors vaikščioti. Ir kad mano rankų funkcijos nuo šiol, veikiausiai, bus ganėtinai ribotos.

Kad būtumėt pamatę neatmiežtą nuostabą bičo veide, kai po savaitėlės jo akyse be vargo pakeičiau kojų poziciją po antklode. Teisingai. Niekas man neaiškins, ką aš galiu ir ko negaliu. Ir šiaip. Na, ne tai, kad tas pajudinimas būtų buvęs labai sunkus.. Man tiesiog kažkurį vakarą ėmė atitirpinėt kojos.

Taigi. Niekas man per daug nieko neaiškino ir tai ėmė truputėlį erzinti, bet tada.. taip netikėtai ir beveik pačiu laiku (pavėlavusi gal tik mėnesiu) mano palatoj išdygo raudonplaukė garbanė, vadinanti save Amanda.

Ji prisėdo ant mano lovos krašto ir paaiškino, kad turėsiu keliauti su ja.

Ne, ji nėra mano giminaitė. ” Aš tik žmogus, su kuriuo tu kontaktavai anksčiau. Kitaip tariant žmogus, kuriam tu rūpi.”.

Koks skirtumas, svarbiausia, kad ji iškrapštė mane iš tos suplėkusios ligoninės, kur, kaip paaiškėjo, buvau pristatyta kažkokio nepažįstamojo ir palikta sekančioms kelioms dienoms kol pabudau.

Niekas negalėjo tiksliai paaiškinti, kas man nutiko. Ar kur mane rado. Ar kas buvo su manimi. Ar..  Žodžiu, nieko. Nieko apie mane. Taigi, tarkime, kad tai, kaip mane surado Amanda, liko man šiokia tokia paslaptimi, į kurią kažkodėl pernelyg nesigilinau.

Žodžiu, ta mergina iškrapštė mane iš erzinančios ligoninės tam, kad uždarytų dideliame baltame pastate, turinčiame man kol kas nesuvokiamą paskirtį. Iš ligoninės eiti teko netoli - pasirodo ta vieta, į kurią mane vedė, buvo tame pačiame Tunise, Tunise. Taigi mums žingsniuojant saulėta gatve, apsuptoms ir stebimoms tamsiaodžių, kuriems, ko gero, mudviejų balta oda atrodė mažų mažiausiai keistai, Amanda paaiškino, kad kurį laiką reabilituosiuosi prižiūrima jos, o vėliau.. “vėliau pažiūrėsim”.

Buvo keista. Matot, visas tas didžiulis, rūmus primenantis pastatas buvo gražus, jaukus ir mielas.. Mano milžiniškas kambarys taip pat buvo mielas, bet.. Na, viskas buvo truputėlį keista. Pastatą visi vadino Būstine, ko aš visai nesupratau, nes.. na, kieno , po pabeiliais, būstine tai galėjo būti? Ir ten retkarčiais apsireikšdavo įdomūs žmonės.. Pavyzdžiui aukštas labai išblyškęs vaikinas riebaluotais plaukais, kurį girdėjau vadinant Pjeru, arba didelė amazoniškos išvaizdos moteriškė, kurios vardo taip ir negirdėjau. Esmė buvo tame, kad atvykus jiems, visi užsidarydavo kažkokioje salėje rūsyje ir kalbėdavosi valandų valandas. Na, atvykdavo ne tik jie. Bent kartą per savaitę susirinkdavo ten, rūsyje, visa gauja - gal dvidešimt penki žmonės - ir kažką baisiai ilgai aptarinėdavo. Man dalyvauti nebuvo leidžiama. Užuot leidę išeiti miestan tuo tarpu, jie pastatydavo prie manęs sargybinį, kaip aš vadinau, kuris neleisdavo nei žingsnio link tos slaptosios patalpos žengti.

Kai jie visi išsiskirstydavo, pastate, arba kitaip Būstinėje, likdavome aš, Amanda, keletas patarnautojų ir šviesiaplaukė mergina Elė bei jos brolis Adamas.

Jie elgėsi maloniai, nors ir keistai mane nužiūrinėdavo, manydami, kad to nepastebiu. Dargi turėjo keistą įprotį manęs atsiprašyti kaskart pajautę, jog dėl kažkokios jų pastabos imu širsti. Turiu galvoj ne tarstelti mandagų “atsiprašau”,o imti panikuoti.

Lyg ir taip keistumų neužteko.

Nuo tos akimirkos, kai ant mano lovos krašto prisėdo ką tik pro palatos duris įėjusi Amanda, praėjo geri trys mėnėsiai. Trys sumauti mėnesiai beprasmės egzistencijos. Ėmiau truputį nerimauti, nes tiek Amanda, tiek gydytojas mane tikino, kad tokia būklė tik laikina. Netgi sakė jos pavadinimą.. Fugue būsena.. Kuri iš esmės reiškė, kad man laikinai dingo bet kokie atsiminimai apie mano asmenybę, taip pat prisiminimai, na, ar bet kas, kas susiję su manimi kaip žmogumi.  Tikrai taip. Aš pagūglinau.

Tas kabėjimas lyg ką tik gimusiam kūdikiui ( tik kad truputėlį didesnių gabaritų) kažkur erdvėj ėmė gerokai erzinti. Sužinoti pavyko tik vieną dalyką - kad mane vadino Siuze. Na, žiūrėdama į veidrodį negalėjau įsivaizduoti, kokie pusakliai turėjo būt mano tėvai, kad duotų man šitokį paprastą ir negražų vardą. Kaip ten bebūtų, stengiausi sužinoti apie save ir daugiau - juk Amanda tikino mane pažinojusi ir anksčiau. Tačiau ji tylėjo kaip burną prisėmusi.

- Atėjus laikui tu viską prisiminsi,- tikino mane ir tokiais žodžiais baigdavo kiekvieną pokalbį šia tema.

Tačiau tai buvo tik viena iš daugelio keistenybių. Dar buvo ir bandymai, kaip aš juos vadinau.

Jie vyko maždaug taip :

Kartą ar du per savaitę Amanda ateidavo į mano kambarį (dažniausiai būdavo lydima Elės, Adamo arba dviejų pastačių paričių vyrukų, vadinamų Oskaru ir Osvaldu) ir imdavosi rodyti man įvairius dalykus - įvairias nuotraukas ir daikčiukus, kartais net rūbus, nieko apie juos nesakydama, tik bandydama priversti mane prisiminti.

Dauguma tų daikčiukų atrodė visiškai atsitiktiniai - pavyzdžiui Amanda pradėjo nuo nuotraukos, kurioje buvo įamžinta tamsiaplaukė moteris su kūdikiu. Vėliau buvo plaukų šepetys, kažkokia užrašų knygelė, prirašinėta nesąmonių ( pavyzdžiui kažkuriam puslapy radau gražia kaligrafiška rašysena suraityta “manau, šiame bute yra daugiau nei viena antgamtinė būtybė”. Tai buvo visiškai absurdiška. Dar man rodė tuščią dovaninę dėželę, kurioje galėjo būt įdėtas koks nors nelabai didelis papuošalas - žiedas ar pakabukas. Paskutinę savaitę Amanda priešais mane padėjo nuotrauką, kurioje buvo nufotografuotas kažkoks šviesiaplaukis vaikinas ryškiais eukaliptiniais lęšiais.

Kaip jau sakiau, tai buvo visiška nesąmonė. Tuo labiau turint galvoje tai, kad Amanda nieko man nepasakojo apie mano praeitį tarsi nenorėdama, kad ją prisiminčiau, o paskui kišdavo visokiausius dalykus, ragindama prisiminti jų istorijas.

Kartais išeidavau pasivaikščioti po miestą - pirmiausia mane lydėdavo Elė arba Adamas, o paskui, kai išmokau orientuotis aplinkoje savarankiškai, išeidavau ir viena. Dienų dienas maldavausi po tvankias, žmonių pilnas gatves arba sėdėdavau ant kokio suolelio netoli uosto, bandydama prisiminti, suvokti, galų gale atspėti, kaip aš atsiradau ten, kur atsiradau. Ką tokia mergina, kalbanti angliškai, galėjo veikti Tunise? Iš kur galėjau pažinoti tokius žmones kaip Adamas, Amanda ar Elė? Kas per Būstinė? Kodėl negalėjau žinoti, apie ką jie susirinkę diskutuoja? Kas tas vaikinas, kas ta moteris, kas tie daiktai nuotraukose?

Kažkas man baisiai nedavė ramybės. Nepaisykim to fakto, kad jaučiausi totalia paranoike. Tačiau, kaip ten bebūtų, ko galima tikėtis iš mergiotės, kuri nieko apie save nepamena? Esu tikra, kad apturėjau įdomų gyvenimą. Iš to išplaukia kitas klausimas - kiek, po paraliais, man metų?

Kai gerai pagalvoji, mano vardas galėjo būti net ne Siuzė. Aš galėjau būti Serbentina ar Andromeda, ar SG-623258y6-SK.

O tada, kaip jau nutiko antrą kartą, atsakymas pats atėjo į mano gyvenimą vieną ramią popietę sėdint minėtam uoste ir stebint praplaukiančius laivus, laivelius, jachtas , prisigrūdusias vietinių turtuolių ir turistų.

Jau sėdėjau ten gerą valandėlę, o gal dvi ir stebeilijau kur papuolė, mintyse nagrinėdama paskutinę tą dieną matytą nuotrauką - vėl juodaplaukę moterį su kūdikiu, tačiau kažkaip suvokiau, kad tai kaip ir daugiau mažiau bergždžia. Kaip tik atsistojau, nes pasijutau išalkusi ir nusprendžiau, kad geriau jau švaistysiu savo laiką valgydama, nei mąstydama apie tokius beprasmius dalykus, ir apsidairiau. Mano akis pagavo pro šalį plaukinėjantys ramiu, lėtu, neužtikrintu žingsniu turistai. Ir vienas žmogus jų apsuptyje atrodęs mažų mažiausiai keistai. Jis, kaip ir aš, atrodė labiau užtikrintas tuo, ką daro. Vaikinas sparčiai artėjo ir būtume prasilenkę po kokios minutėlės. Jis ėjo ir ėjo,o tada išsiblaškęs žvilgsnis užkliuvo už manęs. Ir mudu abu sustojome it stabo ištikti.

Pažinau šviesius, purius vaikino plaukus, jau iš pradžių kritusius į akis. Tačiau ne jo plaukai mane šokiravo. Ne plaukai, o ryškios, didelės eukalipto spalvos akys.

Vaikinas iš nuotraukos?

Galėjau būti psichė, nieko neatsimenanti apie savo praeitį, tačiau veidą, vos prieš porą dienų matytą popieriuje, atsiminiau puikiai.

Tai negalėjo būti niekas kitas kaip tik ženklas. Kad atėjo laikas šį bei tą išsiaiškinti.

Atsigavusi nuo netikėtumo dėjau kelis žingsnius bičo, stebinčio mane lyg būčiau lavonas, prisikėlęs iš numirusiųjų, link.

_______________

Seniai audžiau mintį grįžt prie šito reikalo su Railiu ir jo šeima, bet rašiau šunsnukį, paskui viskas, ko bijojai, todėl kaip ir nebuvo didelio stimulo grįžt, tik va paskutiniu metu baisiai užsimaniau vėl rašyt. Ne, tai nereiškia, kad neberašysiu į viskas, ko bijojai. Rašysiu dar ir kaip, nesijaudinkit, mielosios. Klausimas ar rašysiu čia. Leiskit žinot jei ne dabar, tai po dar skyriaus ar kito, ar norit, kad tęsčiau trečią dalį apie Railį, Frėja ir jų draugus, ar neverta? Talpint BLOG’e ar apsiribot asmeniniu naudojimu sąsiuviny?

Prašau kiekvienos nuomonės, tai tikrai svarbu. :)

Greitu laiku planuoju grįžt su trečia dalim.. Ką manot? Skaitysit?

Tai va, sausainiai, jeigu kas nors dar turit noro skaityt mano pezalus - nauja istorija (iš karto įspėju, kad be mistikos) bus talpinama www.blogas.lt/scientist.

Tikiuosi, užsuksit.

Jei taip , tai iki pasimatymo ten

Jūsų, R.

mano skaitikliukas rodo, kad vis dar kartais čia apsilanko po porą, keletą žmogelių - todėl dar kartą sakau, kad nieko nebus, visi gražiai eikim į www.yzybryzy.blogspot.com ir skaitykim tęsinį ten.;)

Nu ką, chebryte, turiu gerą (arba nelabai) žinią. Kraustausi į naujas patalpas, kartu su visa antra dalim.

Tiesiog šiuo metu mano poreikius daug labiau atitinka blogspotas. Tai va, tikiuosi, užsuksit ir jūs ten, nes tikrai žiauriai smagu yra po savo rašliavų sulaukt keliolikos ‘patiko’ ir komentariukų.

Ačiū, kad skaitėt ir tikiuosi, kad neapleisit manęs.;)

susitiksim naujam mano bloge - www.yzybryzy.blogspot.com.

;>

Su meile, R.